Istorija trumpai

Vynmedžiai – vieni seniausių kultūrinių augalų.  Jie metų  buvo auginami senovės Egipte  prieš 6-7 tūkstančius. Vėliau klestėjo Mesopotamijoje, Asirijoje ir Babilone. Viduržemio jūros baseino gyventojus vynuoges auginti išmokė senovės finikiečiai. Iš Graikijos žinios apie vynmedžių augimą plito senovės Romos teritorijoje. Viduramžiais  vynuogininkystė ir vyno gamyba plito per vienuolynus. Vėliau Vakarų Europos ir Viduržemio jūros baseino šalių vynmedžių veislės ir auginimo būdai ėmė plisti po visą pasaulį.

Pirmasis Lietuvoje vynmedžius paminėjo Žanas Emanuelis Žiliberas, kuris 1781-1783 Vilniaus universitete dėstė botaniką. Jo iniciatyva buvo įkurtas Vilniaus botanikos sodas. Jame, be kitų augalų, kaip vaizdinė priemonė augo ir keletas vynmedžių. XVIII – XIX a. vynmedžiai buvo auginami Lietuvos dvaruose,  tarpukariu – Kauno botanikos sode. Radosi mėgėjų entuziastų, kurie augino ir kolekcionavo vynuoges. Tarybiniais laikais didelį darbą atliko A.Gailiūnas iš Juodupės miestelio. Jo išvestos hibridinių vynmedžių veislės pasižymi dideliu atsparumu šalčiams, ankstyvu sunokimu ir geru skoniu.

 

Pasaulyje auga 40-60 vynmedžių rūšių, komerciškai svarbiausios yra šios:

  • Tikrasis vynmedis (Vitis vinifera)
  • Gauruotasis vynmedis (Vitis labrusca)
  • Krantinis vynmedis (Vitis riparia)
  • Uolinis vynmedis (Vitis rupestris)
  • Japoninis vynmedis (Vitis coignetiae)
  • Amūrinis vynmedis (Vitis amurensis)
  • Lapinis vynmedis (Vitis vulpina)

 

Lietuvoje populiariausios vitis labrusca  ir  vitis vinifera rūšių vynuogės bei jų hibridai.